Kovo- balandžio mėnesiais mūsų mokyklos aštuntokai rinko medžiagą projektui „Klasės draugų pavardžių kilmė ir reikšmė“. Mokiniai susidūrė su iššūkiu: reikėjo paskaityti straipsnių apie lietuvių pavardžių kilmę, etimologijos žodyne paieškoti pavardės šaknies reikšmės paaiškinimo, apmąstyti, kaip įdomiau perteikti informaciją bendraklasiams. Be kita ko, darbo buvo tikrai daug, nes lietuvių pavardžių kilmė išsamiai aptarta Lietuvių pavardžių žodyne (1982). A. Vanago studijoje „Mūsų vardai ir pavardės“ (1982), Z. Zinkevičiaus monografijoje „Lietuvių asmenvardžiai“ (2008), Etimologijos žodyne(1985). Susidoroję su iššūkiais mokiniai balandžio 21 dieną pateikė savo projektus. Kai kurių darbai išsiskyrė originalumu, savitu požiūriu, įdomiais apibendrinimais, netikėtomis įžvalgomis.
Mokiniai sužinojo, kad pavardė – oficialus asmens įvardijimas, rodantis jo priklausymą šeimai. Tai istorinė asmenvardžių kategorija, įvairiose kalbose susidariusi įvairiu laiku ir nevienodu būdu. Europoje anksti atsirado italų, vokiečių, vėliau – slavų, baltų pavardės. Pavyzdžiui, islandai ir dabar vietoj pavardės tebevartoja tėvavardžius. Daugumos tautų vyriškos ir moteriškos pavardės niekuo nesiskiria, o Europoje jas skiria tik baltai ir slavai.
Kai kurie pastebėjo, kad iki 13 a. lietuviai vadinosi tik vardu. 16 a. akivaizdžiai įsigalėjo dvinaris įvardijimas: pirmasis – vardas, antrasis –pavardės paskirtį atliekantis asmenvardis. 16 a. buvo kur kas daugiau pavardžių, sudarytų su lietuviškomis (‑aitis, ‑onis, ‑ėnas, ‑ūnas) ir slaviškomis (‑ovič-, ‑evič-) priesagomis. Įvairių socialinių luomų pavardės atsirado ne vienu laiku. Pirmiausia pavardė buvo reikalinga turtingiesiems, nes reikėjo išreikšti priklausymą giminei, turto nuosavybę, paveldėjimo teises. Jų pavardės pradėjo atsirasti 15 a., valstiečių – 16 a.
Mokiniai atkreipė dėmesį, kad tam tikros pavardės rodė asmens statusą, priklausymą kilmingųjų sluoksniams. Antai rašytojo švietėjo Simono Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų „bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Tarp klasės draugų irgi nemažai ,,bajorišką“ pavardę turinčiųjų.
Mokiniams buvo netikėta, kad lietuvių moterų pavardės – ilgo proceso rezultatas. Moterų pavardės lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, sudaromos pagal tėvo (netekėjusių) arba vyro (ištekėjusių) pavardę. Mergaičių pavardės sudaromos prie pavardės kamieno pridėjus priesagas ‑aitė, ‑ytė, ‑utė, ‑iūtė . Ištekėjusių moterų pavardės sudaromos prie vyro pavardės kamieno pridėjus moterišką priesagą ‑ienė / ‑uvienė . Ši ypatybė būdinga būtent lietuvių pavardėms.
Nuo mažumės priprantame prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad net nesusimąstome, o iš kur kilo ši pavardė, koks jos reikšminis kodas? Projekte mokiniai ir bandė paaiškinti pavardžių reikšmę.
Apibendrino lietuvių kalbos mokytoja Dalia Liorančienė
Mokinių darbai
Arnas Valickas 8a
Justas Merkis 8c
Meinardas Kakanis 8c